2015 m. lapkričio 24 d., antradienis

Pradedam irklenčių verslą Tenerifėje / 3 dalis. Popieriai.


Jau derėtų pradėti rašyti apie pirmuosius žingsnius ieškant klientų, bet imtis reklaminių darbų nepasirūpinus skalbimo milteliais, tualetiniu popieriumi, užsieniečio registracijos numeriu, šiukšlių maišais, kempinėlėmis ir bulvių skustuku - neteisinga praktika. Número de Identidad de Extranjero (NIE) prireiks, jei Tenerifėje ketinate imtis kokios nors veiklos. Gauti NIE nėra sunku, bet šis stilingas ritualas pareikalaus kiek dėmesio ir tolerancijos.

Jums prireiks: buto nuomos sutarties, paso, paso kopijos - šitą pasidarykite butinai, kad netektų tragikomišku turisto veidu lakstyti po apylinkes ieškant kur išsikepti kopiją, nes jei nespėsite, būsite pasiųsti mañana kryptimi. Dar reiktų popiergalio, įrodančio, kad banke sumokėjote už biurokratines paslaugas. Jei juo nepasirūpinote iš anksto, vistiek lakstysite tragikomišku veidu ieškodami artimiausio banko skyriaus (kaip nutiko man).

NIE prašomas policijos nuovadoje 8:30. Griežtai. Jei norite popierius susitvarkyti operatyviai, derėtų laukti lauke, eilėje prie pastato durų 7:30. Atvažiavus pirmą kartą pajutau deja vu galvodamas kur palikti mašiną – kažkada Barselonoje su kemperiu ratus sukome 1,5 val. Laisvūnas Cibas prieš išvažiuojant iš gimtinės mane užtikrino, kad palikus ne vietoje, ratus čia nutempinėja (kaip pas mus, civilizacijos aušroje).

Problemą išspręndžiau bravūriškai – ignoruodamas ženklus DAS AUTO palikau tarp policijos automobilių tiesiai prieš paradinį įėjimą su viltimi, kad ispanų policija jaus pagarbą varanokui iš Danijos. Ispanai manęs neapvylė. Tiesa, eidamas ieškoti banko suradau žvyruotą stovėjimo aikštelę ir automobilį perstačiau. Grįžau į nuovadą išdidžiai gniauždamas rankoje banko kvitą, bet policininkas man rėžė „numeriukų nebeliko – M.A.ñ.ANA!!!”. Įsivaizduokite, kaip pykau ant savęs kitą rytą, kai kartojant eilės ritualą iš naujo pamačiau, kad vakar Policijos tarnautoja į mano segtuvą vogčiom įmėtė prakeiktą numeriuką. 

1 dalis
2 dalis

www.sup-board.lt

2015 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

Pradedam irklenčių verslą Tenerifėje / 2 dalis. Atvykau.



Į Tenerifės Los Gigantes (vienas kolega šią vietą pavadino piratų irštva) atvažiavau temstant. Visą kelionę nuolankiai paklusęs, pačioje pabaigoje pradėjau maištauti prieš GPS mergaitės imperatyvus – tai suteikė galimybę susipažinti su SANTA CRUZ kamščių kultūra. Kol ginčijausi su moterišku balsu iš google navigacijos, piratų irštvoje manęs laukė Martynas Mikelėnas iš www.kanareles.comCherchez la femme pamaniau, kai jis paskambino paklaust kur taip ilgai užtrukau.

Pastačius DAS AUTO į nemokamo parkingo gatvelę, trumpam prisėdom Kanarėlių ofise aptart artimiausių planų. Jie įsikūrę miestelio centre – patalpos įrengtos šiaurietiškai. Martynas ir Urtė (Martyno žmona ir verslo partnerė) papasakojo, kad užėjus vietiniams, jiems išmuša kamščius: pasijunta atsidūrę Los Gigantes Švedijos ambasadoje o ne nekilnojamo turo ir kelionių agentūroje. Po trumpo pokalbio Martynas mane palydėjo į jo rekomenduotą prekybos centrą Mercadona. Ne tik palydėjo, bet ir užtikrino, kad mano krepšelyje atsidurtų daug mangų (anot jo, jie čia fantastiško skonio) ir Serrano kumpio. Visai gali būti, kad mangų tą vakarą nepirkau, bet buvau perdaug pavargęs protestuoti prieš Lietuvos kanariečio kibirkščiuojantį entuziazmą. Mangus kitą kartą (nepyk Martynai), bet serrano užskaitau.


Vakar pastebėjau, kad Tenerifėje yra musių. Kanarėlių kolektyvas pusiau rimtai aptarinėjo galimybę ofise pakabinti saldžią lietuvišką musių gaudyklę, visai kaip pas močiutę pirkioje. Būtų nuostabu, pagalvojau sau: akylas lietuvis pasijustų kaip gimtajam sodžiuj, o kiekvienas į Švedijos ambasadą užėjęs klientas lengvai sutriktų, o vėliau susižavėtų lietuvių tautos gudrumu. Musių gaudyklės ten reiktų milžiniškos, kad atrodytų kaip šiuolaikinio meno objektas. Baltos sienos, santūrūs baldai ir didžiulė, interaktyvi saldi skulptūra, kuri kiekvieną dieną keičiasi ir tobulėja užduodama labai svarbius sociokultūrinius klausimus. Vilniaus vamzdis, nors ir puikus, tikrai nusileistų savo paveikumu.  

Kol apsipirkinėjau, Tenerifės Los Gigantes prasidėjo didžiulė liūtis, Kadangi aplink dideli aukščiai, gatvės patvino. Nauji namai pasitiko stilingai.

2015 m. spalio 20 d., antradienis

Pradedam irklenčių verslą Tenerifėje / 1 dalis

Sėdžiu po limonado automatu Transmeditteriana kelte pakeliui į Kanarų salas, kur atidarinėsim irklenčių nuomos filialą. Limonado nesinori, bet čia vienintelė vieta plaukiant biudžetine klase, kur galima gauti elektros tapšnojamiems įrenginiams. Kitą kartą bilietus rezervuosiu pats, nes kolega akivaizdžiai linkęs taupyti mano komforto sąskaita. Beveik kilo pagunda atjungus cukraus pertekliaus ir kalorijų generatorių prie lizdo prijungti ir fotoaparatą, bet pagalvojau, kad tiek daug nefotkinsiu, o ir koks nors laivo junga gali nesuprasti mano ketinimų propaguoti gyvenimą be dirbtinų saldiklių. Kitavertus, gaučiau nemokamą ispanų kalbos pamoką.

Sedėdamas čia atradau naują verslo nišą, kuri su irklentėmis susijusi labai saikingai. Kadangi laive technologijų narkomanų yra daugiau, o garsiakalbis ispanų ir sunkiai suprantama anglų kalba reguliariai praneša, kad už pavogtus mūsų daiktus atsakingi mes patys, mano bendrakeleiviai pradėjo naudotis vieninteliu netoliese likusiu elektros lizdu nepamiršdami paprašyti manęs apsaugoti jų telefonus, o jau žilstelėjęs ispanas už paslaugą atsiskaitė Tropical alaus skardine.
Gerti alų po limonado automatu turbūt yra kilni protesto prieš saldiklius forma. Kitavertus faktas, kad vidurio europiečiui mokama alkoholiu už apsaugą, kiek neramina.

Tenerifės misijai iš danų policijos nupirktame DAS AUTO benzininiam passat'e, dyzelio taršos falsifikavimo įranga greičiausiai jau netilptų nes į universalą sugrūdau 14 irklenčių ir visą krūvą pagalbinės įrangos. Gal tik vairuotojui vietos daug nepalikau. Būtų gal ir neblogai, tik vairuoti teko man. Tai pasirodė paprasčiausias būdas atvežti reikalingą lentų kiekį nes kitu atveju tektu jas siųsti į Gran Cannaria ir ten užsimti maloniomis muitinės procedūromis, o jas atlikus, siųsti lentas į Tenerifę. Panašu, kad visi draugai ir mus lankysiantys giminaičiai lėktuvu skraidins po irklentę. Pavadinkime šį nepatogumą mokesčiu už svetingumą :-)

Įsmeigti rožinę supboard.lt vėliavą Tenerifėje eilinis mūsų pirma darom o tada galvojam strategijos manifestas. Į salą visa SUP'erių komanda ketina suvažiuoti kaip nykštukai pas Bilbą Beginsą Tolkien'o Grafystėje – po viena, po du, kad salos šeimininkų plačiais užmojais neišgąsdintumėm. Kaip seksis greitai paaiškės, bet žiema be sniego bus įdomi. 





2015 m. birželio 17 d., trečiadienis

Šunys plaukia irklentėmis! ("Durnių gvardija" parašė kažkokia anoniminė komentatorė)

Jie geriausi mūsų draugai. Tad kodėl neleidus keturkojams gyvenimo palydovams džiaugtis tuo, kuo džiaugiamės ir mes? Šunys mėgsta kai vėjas kedena jiems kailį, o į vandenį panardinus nosį galima ten rasti įdomių dalykų. Kai savo uodeguotus draugus įveliame į nuotykius gamtoje, jiems lieka mažiau noro krėsti išdaigas namie.
„Laimis tikrai moka plaukti“ pagalvojo aliaskos haskis Toby, kai apvertęs šeimininko irklentę keturiomis letenomis emė sparčiai irtis kranto link Asvejos ežere. „Oj kaip toli reikės plaukti“ greičiausiai buvo jo antra mintis. Nes po kelių akmirkų Tobis ropštėsi ant atsitiktinai pro šalį plaukusios pripučiamos lentos, ant jos stovinčiam irklenčių entuziastui iš šaukiant iš netikėtumo. Tobiui pavyko užlipti, o ant kranto šuns pasirodymą stebėję irklenčių sporto naujokai leipo juokais.
Indrė ir Laimonas Daujotai apie šunų išdaigas gali kalbėti valandų valandas. Jie vieni iš nedaugelio šunų kinkinių sporto profesionalų Lietuvoje. Šalia Kernavės gyvenanti šeima su savo 30 dėl rogių tempimo pakvaišusių šunų šiuo metu ruošiasi vasaros vaikų stovyklai Kernavėje. Šunims kilusiems iš šiaurės, vasara nėra pats geriausias metas aktyviam sportui, todėl Indrei ir Laimonui tenka gerai pasukti galvą kaip užimti būrį aliaskos haskių, kad jie neprarastų formos ir neperkaistų saulėje.
Dėl irklenčių kultūros pakvaišusiam Supboard judėjimo įkurėjui Ignui, žiemas leidžiančiam su šunų kinkiniais šiaurėje, skaitant amerikietiška spaudą kilo mintis išbandyti SUP with your PUP (supinam su šuniukais) idėją Lietuvoje. Pakvaišusi mintis iškart sužavėjo anksčiau niekada irklenčių nebandžiusią Daujotų šeimą. Vieną ketvirtadienio vakarą, atsivežę 10 rogių šunų, ir pasikvietę nemažiau pamišusių kątik iškeptų irklenčių gerbėjų su jų šuniukais, kompanija surengė netradicinį renginį Dubingių poilsio ir konferencijų centre. Kaip viskas vyko, galite pamatyti nuotraukų galerijoje.
Jau įgyję patirties, jungtinė Supboard ir Rogių šunų komanda rengiasi organizuoti irklenčių treniruotes šunims ir ateityje. Jau atsirado ir pirmieji irklentininkai plaukiantis su savo augintiniais Neryje, o Ignas suka galva iš kur gauti gelbėjimo liemenes šunims. Daugiau informacijos apie irklenčių turus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje rasite čia.































2015 m. kovo 1 d., sekmadienis

Kuršių pavėjinis su irklente

Buvo pavėjui kuršlaiviu. Dabar downwind'inam SUP'u?

Luotai ir kuršlaiviai tedulka muziejuose. Ant savo irklentės galite ne tik ramiai irstytis, dreifuoti upėmis, gaudyti bangas, užsiimti joga ar atlikinėti pilateso pratimus. Ilgųjų kanojų irklavimas pavėjui seniai žinomas reikalas Havajų salose, tačiau po irklenčių gimimo toks keliavimo būdas smarkiai išpopuliarėjo ne tik už Atlanto, bet lūžtančia banga atkeliauja ir pas mus, europiečius. Kodėl pavėjinis supinimas (sup downwinder'is) tapo viena iš svarbiausių irklenčių judėjimo krypčių?

Stiprus vėjas pučia į nugarą, tavo irklentės smaigalys tarsi torpeda skrodžia vandenį, o kojos po kiekvieno smūgio į bangą apdovanojamos vėsaus vandens purslais. Stiprus krestelėjimas. Už nugaros dar viena  pasalūniška banga bandė nuspirti nuo lentos, bet laiku pergrupavęs kojas tu išsilaikei, o kitą akimirką jau čiuoži bangos ketera. Tu jautiesi lyg ant greitojo traukinio bėgių. Tavo greitis gal ir nedidelis, bet vandens trintis, šokinėjimas per bangas verčia tave verčia kulka, patekusia į didelės turbulencijos zoną. Venose kraujas jau tik vos vos skiedžia adrenaliną, bet lyg to nepakaktų, staiga pajunti, kad tavo irklentė dar pagreitėja, tarsi įkinkius būrį nematomų delfinų. Po akimirkos suvoki, kad tavo lentą pagavo srovė.

Jei vis dar stovi ant savo banglentės o rankos dar gniaužia irklą, pasijunti gamtos valdovu. Tas jausmas išplauną smėlį iš tavo akių, kuris susikaupė nesuskaičiuojamas valandas spoksant  į kompiuterio ekraną, Ir nugara nejučia išsitiesino, lyg kažkas būtų nuo jos  nuėmęs ryšulį sąskaitų - ataskaitų, tabelių, invoisų, deklaracijų, spamo ir news feed'ų. Tau jau dzin kas buvo vakar, ir kas bus rytoj. Esi čia ir dabar. Bandai nenulėkti nuo savo lentos.

Laisvė. Užtenka vieno žodžio nupasakoti pavėjinio supinimo (kirtis ant u) fenomeną.

....

2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

Renkamės irklentę

Irklentę galite įsigyti ir čia (rėmėjo tinklapis)

Iš pirmo žvilgnio irklentės visos kaip viena. Panagrinėjus atidžiau, galva pradeda plyšti nuo informacijos apie skirtingas irklenčių formas, dydžius ir prekės ženklus pertekliaus. Jos visos panašios į ilgąsias banglentes (long board), ir atrodo, kad skiriasi tik logotipais ir kaina. Skirtumus tarp irklenčių matyti sunku, nes neperpjausit jos, kad įsitikintumėte, kas viduje. Irklenčių konstrukcijos klausimus aptarsime kitą kartą. Geriausias irklentės kokybės indikatorius – kaina. Ar tikrai?

Distribucijos kaštai ir jų įtaka irklentės kainai 

Nors kaina yra geras kokybės indikatorius, vandenis drumsčia prekybos kanalų gausa. Irklentė, kurią galima nusipirkti tiesiogiai iš gamintojo, tikėtina, kainuos gerokai mažiau, tačiau bus tokios pat geros kokybės kaip ir ta, kurią rasite artimiausiose sporto prekių parduotuvėje. Todėl prieš nagrinėjant konstrukcinius irklentės ypatumus ir gaminimo kaštus, verta apmastyti distribucijos kanalų įtaką irklentės kainai.


Tradicinė trijų pakopų irklenčių pardavimo schema 


Kadangi irklenčių šaknys – banglenčių industrijoje, daugumą jų parduodamos pagal standartinę trijų pakopų platinimo schemą: gamykla > didmenininkas > mažmenininkas. Pirkėjas irklentę gali nusipirkti vietinėje parduotuvėje su 20%-40% jų uždėtu antkainiu. Vietinė parduotuvė perka irklentes iš prekės ženklo – didmenininko, kuris pasilieka 20-40% antkainį. Didmenininkas irklentes perka dideliais kiekiais iš gamyklos, kuri savo pelną įskaičiuoja į lentos kainą didmenininkui.

Kiekviena pakopa didina ir transportavimo kaštus. Jei mažmeninės prekybos tinklas yra didelis, jis gali pirkti irklentes tiesiai iš gamyklos ir naudoti savo prekės ženklą (pvz. Maksimos varškė ar Cento alus), tokiu atvėju lieka tik dvi irklentės distribucijos pakopos.

 „Senukų“ prekybos tinklas 2014 metų vasaros pradžioje pardavinėjo irklentės už 2600 Lt. Artėjant vasaros pabaigai, jų kaina stebuklingai sumažėjo iki 1300 Lt. Tikėtina, kad nemažą irklenčių kiekį jie pirko tiesiai iš gamyklos Kinijoje (mums pavyko tą modelį rasti www.alibaba.com už kainą, verčiančią raudonuoti).

Taigi net 2 pakopų distribucijos schema neužtikrins, kad už irklentę sumokėsite adekvačią kainą. Daugelis didmenininkų – irklenčių prekės ženklų nenori parduoti irklenčių tiesiogiai pirkėjui – jiems patogiau remti mažmenininkus ir nesirūpinti parduotuvių tinklu ar specializuota vietinei rinkai pritaikyta reklama.

Iš prekės ženklo tiesiai pirkėjui

Toks irklenčių prekybos modelis iš grandinės eliminuoja sporto įrangos parduotuvę (mažmenininką), todėl pasirinkę prekės ženklą, kuris irklentes pardavinėja tiesiogiai (greičiausiai tai bus internetinė parduotuvė + siuntimo išlaidos), galite nemažai sutaupyti. Tiesa, užsisakant iš Lietuvos, dažnai pardavėjui kyla nemažai klausimų dėl pristatymo, todėl pasirenkite ilgam susirašinėjimui. Arba klausimų nekyla, bet pristatymo kaštai labai dideli.

Mišrios distribucijos verslo modelis

Irklentę galite užsisakyti iš prekės ženklo arba nusipirkti vietinėje parduotuvėje. Pastarasis variantas aišku kainuos daugiau. Tačiau jei tuo užsiema didelis prekės ženklas, dažniausiai tai reiškia, kad taip vadinamas „pirk tiesiai iš gamintojo“modelis negarantuoja daug mažesnės kainos. Pirkdami tiesiogiai sutaupysite tik nedidelę sumą pinigų.

Logika paprasta: jei nori dirbti su produkcijos platintojais, negali pardavinėti daug pigiau pats, nes jie pradės atrodyti kaip apgavikai. Todėl, kad platintojams nekiltų papildomų klausimų, didieji prekės ženklai vengia tokio distribucijos modelio. Dažniausiai jį pasirenka bevardės kompanijos – nežinomi prekės ženklai (no-name'ai), orientuotos į pačią mažiausią kainą. Informacija apie šias irklentes, kainos ir vartotojų apžvalgos surandamos sunkiai, todėl sporto prekių parduotuvės gali įvairiai žaisti su antkainiais, tačiau pirkėjas gali bandyti siųstis irklentę internetu ir sutaupyti pinigų. Kaip taisyklė, tokiu būdu platinamos irklentės nepasižymi aukšta kokybe.

Gamybos kaštai ir kokybė

Be irklenčių, pagamintų Amerikoje ar Europoje (jos pasižymi ypač aukšta kokybe ir didele kaina), istoriškai kokybiškiausios irklentės gaminamos Tailande, monstriškoje gamykloje, gaminančioje vandens sporto inventorių jau 30 metų. Didelė dalis žinomų prekės ženklų (viename interneto forume radome, kad tarp jų: Naish, Fanatic, Starboard, NSP, Coreban, Surftech, BIC, Amundson) iki šiol naudojasi šios gamyklos paslaugomis. Tai nereiškia, kad šios irklentės skiriasi tik logotipais: kiekvienas didelis prekės ženklas užsako kiek kitokios konstrukcijos produktą, nors dauguma ten gaminamų irklenčių yra standartiniai PVC sumuštiniai.

 Nors ir gamindama kokybiškesnę produkciją nei daugelis fabrikų Kinijoje, ši gamykla gali sau leisti kontroliuoti irklenčių kainas. Taip, irklenčių kokybė yra gan gera, tačiau tailandiečiai už gerą kokybę save „apdovanoja“ ne visai sąžininga premija. Dėl šios priežasties, daugeliui gamyklų Kinijoje atsivėrė galimybė pagerinus produkcijos kokybę sulaukti daugiau klientų. Šiuo metu jaučiasi, kad padėtis lėtai, bet kinta. Kinijoje smarkiai išaugo irklenčių gamyba, todėl biudžetiniai prekės ženklai iš vakarų gali pirkti kinų pagamintą produkciją mokėdami beveik dvigubai mažesnę kainą, nei moka Tailande.

Tai nereiškia, kad kinai gamina vien prastos kokybės įrangą: ten galima rasti ir geros kokybės irklenčių, tačiau pigiausios ar su didesnėm nuolaidom pardavinėjamos lentos dažniausiai pagamintos Kinijoje o ne Tailande. Todėl, jei irklentė pagaminta JAV-Europoje, ji aišku bus geriausios kokybės. Pagaminta Tailande – galite būti tikri, ji tikrai pakankamai kokybiška. Kinija – gali būti visaip.

2014 m. spalio 4 d., šeštadienis

Iš luoto į irklentę I - Irklenčių atsiradimo Lietuvoje istorija


Kadaise mūsų bočiai irstėsi luotais. Tai buvo fantastiška vandens transporto priemonė: pasiemei liepos ar drebulės rastą ir daužai užaštrintu uolienos gabalu kol pirštai mėsgaliais pavirsta. Iš medžio išskobta valtis gal ir nelabai subtiliai pagaminta, bet šeima nealksta, o žvejys tuščiavidurį rąstą dešimtmečiais naudodavo, iš ežerų žuvį traukdamas.

Laikui bėgant luotus pakeitė čaikos, o anas išstumė brezentinės, už kiekvieno upės vingio
lopais puošiamos baidarės. Vėliau burlentės, banglentės, VISTA baidarės, wake-boar'dai, kaitai, ir panaši velniava. O vieną gražią dieną vėl sugrįžo senasis gerasis luotas. Tik skiedros į akis nebelenda nes siunčiamės juos iš Amerikos, Italijos, Vokietijos, Kinijos, Havajų. Irklentė – tai vertinys iš anglosaksiško Stand up paddle board (SUP board) – reikia suprast: stovi ant lentos įsikibęs irklo. Luoto kelias atgal į lietuvio klėtį nebuvo tiesus. Jis atrodė daugmaž taip:

Pokario Havajai. Per pusdienį gerai išjodinėjęs bangas, beach boy'jus ramiai sau snaudžia po palme ir mėgaujasi popietės kaitra. Staiga pajunta spyrį į šonkaulius: – Aloha biezdariau, turime svečių. – Lerojus pasitrina akis, išsipurto smėlį iš plaukų ir bando įsižiūrėti į saulę užstojančią figūrą. 
Palengva jis suvokia, kad čia ne apkasai Normandijoje, o jį pažadinęs šiknius visai ne majoras, o Morisas - pats bjauriausias konsieržas visame Waikiki. Už krokodiliškus komisinius jis tempia Lerojui viešbučio svečius, trokštančius per valandą tapti banglenčių asais. Apsišarvavęs misionieriška kantrybe, Lerojus padeda turistams rinkti mėlynes, džiaugsmingai springti vandeniu, susitikus pirmąsias bangas. 
Po karo visi nori pramogauti. Jaunos šeimos, našlės, prakutę imigrantai, visi jie plūste plūsta į Havajus. Tokiems kaip Lerojus, rašomuosius stalus, konvėjerius ar plaktukus paskandinusiems bangose, atostogautojai yra laisvės šaukliai, patys vergaujantys amerikietiškos svajonės mitui. Po teisybei, Lerojus mėgsta Morisą, tą pusamžį žydą, kuris tardamas savo vardą apsimetinėja prancūzu. „Aš esu Maurice, šiame laukinių krašte į viešbučių verslą įnešiau truputi civilizacijos“ kartoja jis. 
Gal todėl grubiai pažadintas Lerojus neįstengė Morisui atsakyti įtikinamai piktai: 
  – Eik šikt nukvakeli, koks velnias čia tave atnėšė... – jo prakeiksmų tiradą pertraukė saulės fone išryškėjusi figura. Geresnės vietos už paplūdimį grožėtis moterišku siluetu nėra. Tą akimirką Lerojus mintyse beveik meldėsi, kad ji ten ir pasiliktų – saulės fone. Merginų ant smėlio Lerojus sutinka daug. Lengviausiai užmirštamos – krizenančios esybės su skrybelaitėmis nuo saulės ir „aš vakar gimiau o pasaulis toks didelis ir gražus“ akelėmis.

   – Laba diena, Misteri Lerojau. Mano vardas Madeleine. Aš norėčiau nusifotografuoti ant banglentės, aš jau truputi išmokus ja plaukti. Misteris Morisas mano, kad Jūs galėtumėte man padėti. – balso savininkė nepriklausė skrybelaičių genčiai. Suknistas Morisas: per šitą trečiarūšių viešbučių žiurkę Lerojus jau paskandino tris fotoaparatus... 


..... tęsinys kitame įraše