Iš luoto į irklentę I - Irklenčių atsiradimo Lietuvoje istorija

Kadaise mūsų bočiai irstėsi luotais. Tai buvo fantastiška vandens transporto priemonė: pasiemei liepos ar drebulės rastą ir daužai užaštrintu uolienos gabalu kol pirštai mėsgaliais pavirsta. Iš medžio išskobta valtis gal ir nelabai subtiliai pagaminta, bet šeima nealksta, o žvejys tuščiavidurį rąstą dešimtmečiais naudodavo, iš ežerų žuvį traukdamas.

Laikui bėgant luotus pakeitė čaikos, o anas išstumė brezentinės, už kiekvieno upės vingio

lopais puošiamos baidarės. Vėliau burlentės, banglentės, VISTA baidarės, wake-boar'dai, kaitai, ir panaši velniava. O vieną gražią dieną vėl sugrįžo senasis gerasis luotas. Tik skiedros į akis nebelenda nes siunčiamės juos iš Amerikos, Italijos, Vokietijos, Kinijos, Havajų. Irklentė – tai vertinys iš anglosaksiško Stand up paddle board (SUP board) – reikia suprast: stovi ant lentos įsikibęs irklo. Luoto kelias atgal į lietuvio klėtį nebuvo tiesus. Jis atrodė daugmaž taip:

Pokario Havajai. Per pusdienį gerai išjodinėjęs bangas, beach boy'jus ramiai sau snaudžia po palme ir mėgaujasi popietės kaitra. Staiga pajunta spyrį į šonkaulius: – Aloha biezdariau, turime svečių. – Lerojus pasitrina akis, išsipurto smėlį iš plaukų ir bando įsižiūrėti į saulę užstojančią figūrą. 
Palengva jis suvokia, kad čia ne apkasai Normandijoje, o jį pažadinęs šiknius visai ne majoras, o Morisas - pats bjauriausias konsieržas visame Waikiki. Už krokodiliškus komisinius jis tempia Lerojui viešbučio svečius, trokštančius per valandą tapti banglenčių asais. Apsišarvavęs misionieriška kantrybe, Lerojus padeda turistams rinkti mėlynes, džiaugsmingai springti vandeniu, susitikus pirmąsias bangas. 

Po karo visi nori pramogauti. Jaunos šeimos, našlės, prakutę imigrantai, visi jie plūste plūsta į Havajus. Tokiems kaip Lerojus, rašomuosius stalus, konvėjerius ar plaktukus paskandinusiems bangose, atostogautojai yra laisvės šaukliai, patys vergaujantys amerikietiškos svajonės mitui. Po teisybei, Lerojus mėgsta Morisą, tą pusamžį žydą, kuris tardamas savo vardą apsimetinėja prancūzu. „Aš esu Maurice, šiame laukinių krašte į viešbučių verslą įnešiau truputi civilizacijos“ kartoja jis. 

Gal todėl grubiai pažadintas Lerojus neįstengė Morisui atsakyti įtikinamai piktai: 
  – Eik šikt nukvakeli, koks velnias čia tave atnėšė... – jo prakeiksmų tiradą pertraukė saulės fone išryškėjusi figura. Geresnės vietos už paplūdimį grožėtis moterišku siluetu nėra. Tą akimirką Lerojus mintyse beveik meldėsi, kad ji ten ir pasiliktų – saulės fone. Merginų ant smėlio Lerojus sutinka daug. Lengviausiai užmirštamos – krizenančios esybės su skrybelaitėmis nuo saulės ir „aš vakar gimiau o pasaulis toks didelis ir gražus“ akelėmis.

   – Laba diena, Misteri Lerojau. Mano vardas Madeleine. Aš norėčiau nusifotografuoti ant banglentės, aš jau truputi išmokus ja plaukti. Misteris Morisas mano, kad Jūs galėtumėte man padėti. – balso savininkė nepriklausė skrybelaičių genčiai. Suknistas Morisas: per šitą trečiarūšių viešbučių žiurkę Lerojus jau paskandino tris fotoaparatus... 

..... tęsinys kitame įraše